Apie geriamą vandenį

Pristatydamas blogą žadėjau, kad galiu imti ir parašyti vieną kitą įrašą ne automobilių tema. O mintis papasakot apie geriamą vandenį kilo po to, kai viena mineralinio vandens įmonė iš Dzūkijos pradėjo reklaminę kompaniją, eskaluodama šūkį, kad jų vanduo gryniausias. T.y. turintis mažiausią mineralizaciją, o tai reiškia – chemine sudėtimi mažiau besiskiriantis nuo vandentiekio vandens, lyginant su konkurentais. Tai, jog šis faktas yra panaudojamas kaip reklamos įrankis, mane iš pradžių nustebino, o paskui padėjo suvokti, kiek mažai visuomenė žino apie mūsų geriamo vandens kokybę. Kartu ko gero mažai kas žino ir apie tai, kad didelė dalis pasaulio miestų geria vandenį iš ežerų ir upių. Ne taip, kaip pas mus, kur vandentiekiais teka 100% gruntiniai vandenys, kurie yra nemažiau kokybiški, už tą, kuri perkame buteliuose.

Minėta vandens reklamos kompanija tokia pat sąžininga, kaip ir šis benamis. Bet jam paaukočiau mieliau.

O iš čiaupų vanduo mus pasieka iš ties labai grynas. Ir pirmiausia paneigiu mitą – jis tikrai nėra chloruotas, o technologinė galimybė vandenį dezinfekuoti natrio hipochlorito tirpalu naudotina tik iškilus mikrobinės taršos pavojui. Šis mitas, jog vandentiekio vanduo yra chloruotas, greičiausiai atėjo iš sovietinių laikų, gal tada jis visuomet būdavo chloruojamas. Šito nežinau, apie tai galbūt galėtų papasakot Rokiškis. Faktas tas, kad dabar vanduo jokia chemija veikiamas nėra. Visgi vandens kokybė yra gerinama šalinant mineralų perteklių, nes ne itin malonu būtų pastoviai iš čiaupo gauti „Vytauto“ skonio ir seno Opelio kvapo vandenį, kuriame tuo pačiu reikėtų ir bulves virti, ir rūbus skalbti. Bet šalinimas vyksta ne reagentiniu principu, tad su jokia chemija nuo gręžinio iki mūsų namų tas vanduo tikrai nesusiduria. O jeigu kur ir pasitaiko prisipilti stiklinę rudo vandens – kaltinti reikia trasų remontus arba retais atvėjais prastą jų būklę. O likusiam pasauliui su geriamo vandens šaltiniais tikrai taip nepasisekė. Ir aš čia kalbėsiu ne apie sausringus dykumų regionus. Aš galiu papasakot, kad ir apie New York’ą, kuriame geriamo vandens sistemos pradžia yra ne požeminiai gręžiniai, o atviri vandens rezervuarai, kurie yra ne kas kita kaip užtvenktos upės, kurios tekėdamos iš Catskill kalnų ir yra didžiausias šio megapolio vandens šaltinis. Štai maždaug pusė geriamo vandens kiekio New York’ą pasiekia iš Kensico tvenkinio, kuris susidarė užtvenkus Bronkso upę.

Kensico tvenkinys

Kadangi vienos upės debetas greitai pasirodė nepakankamas patenkinti augančio milijoninio miesto vandens poreikiams, buvo tvenkiamos vis naujos upės į šiaurę nuo miesto esančiose Catskill aukštumose, ir dabar Kensico tvenkinys yra maitinamas vandenų iš kitų 6 tvenkinių. O Bronkso upės vanduo dabar te sudaro 2% viso miestui tiekiamo srauto.
Aplink visus šiuos tvenkinius, be abejonės yra įkurti griežti aplinkosaugos draustiniai. Juose draudžiama pramoninė bei kitokia veikla, kuri sukeltų taršos pavojų. Vienok esant atviriems telikiniams visiškai taršos neišvengsi. Štai 1998m. viename iš tvenkinių buvo užfiksuoti normas viršijantys gyvsidabrio kiekiai. Nors aplink jokių pramonės objektų nėra, vėliau buvo nustatyta, kad šis nuodingas metalas atkeliavo su lietaus debesimis net iš Amerikos vidurio vakarų. Prie šio vandens, kurį gers visas miestas, prieiti didelių kliūčių nėra – jokių tvorų ir sienų, tik dažnai patruliuojantys aplinkosaugos pareigūnai. O šiaip yra leidžiama ir tokia rekreacinė veikla, kaip žvejyba. Taip taip, ten ir žuvys gyvena – pati valdžia kasmet kelis tvenkinius netgi lašišom įžuvina. Tik žvejoti skirta valtis turi būti ne motorinė, ir tos valties iš teritorijos išsivežti jau neleis – ji turi būti laikoma netoliese, kad neužterštumėt jos kur nors nešvarioje aplinkoje.
Kaip jau minėjau, iš Kensico tvenkinio požemine trasa yra tiekiama apie pusę iš New York’o suvartojamų 4,900,000 m³ vandens per dieną. Įdomu yra tai, jog dėl šios trasos susidėvėjimo (sukonstruota ji tarp 1939 ir 1945m.), per atsiradusius plyšius kas dieną lauk nuteka net 140,000 m³ vandens. T.y. netoli dviejų kartų tiek, kiek suvartoja visas Vilnius. Kadangi arterijos, kuri tiekia pusę miesto poreikių taip paprastai remontui neužsuksi, jinai taip vandenį leidžia jau net nuo 1970s. Visgi šiais metais buvo pradėtas $1 miliardo vertės projektas, kuriuo bus sukonstruoti laikini vandens aplinkeliai, kad šią trasą būtų galima pradėti restauruoti.
Keliaukime kur nors į kitą žemės pusė ir paimkime, kad ir Indonezijos sostinę Džakartą. Pažiūrėję į žemėlapį, suprasite, kad tai miestas toli gražu ne dykumoje. O geriamo vandens po žeme didelių kiekių neturi – 80% reikiamo kieko yra tiekiama iš Čitarimo (tiesa sakant nežinau tiksliaus lietuviško pavadinamo) upės. Ši upė dėl žmogaus veiklos tapo labai užteršta. 2008m. Azijos plėtros bankas suteikdamas paskolą upės valymo darbams, pavadino ją pačia nešvariausia pasaulyje. Tad tokį vandens šaltinį turi Džakartiečiai.

Taip atrodo Čitarimo upė, po vieno iš dažnų potvynių, kuomet ji susirenka šiek tiek aplinkui gyvenančių žmonių turto.

Čitaramo upė

Keliaukime toliau. Londone 76% žmonių geriamu vandeniu aprūpina kompanija „Thames Water“, kuri, kaip ir pavadinimas sufleruoja, tiekia vandenį iš Temzės upės.
Melburnas beveik visa vandenį gauna iš užtvenktų upių. O sausros metais valdžia netgi įveda vandens vartojimo ribojimą.
Honkongas neturi net pakankamai upių ir ežerų patenkinti miesto poreikiams, tad tualetams yra atskira vandens tiekimo sistema, kuria tiekiamas negeriamas jūros vanduo.
O kad nepagalvotumėte, kad aš čia atrinkau kelis ekstremumus, pabaigai sugrįžkime kur nors į mūsų regioną. Paimkime, kad ir Estijos sostinę Taliną. 90% suvartojamo vandens miestas gauna iš paviršiaus telkinių. O pagrindinis šaltinis – Ulemistės ežeras. Netoli šio ežero krantų yra įsikūręs Talino oro uostas, tad ežero prieigose visuomet budi specialiosios tarnybos, pasirengusios kuo greičiau iš vandens pašalinti nukritusį orlaivį. 2010 m. žiemą krovininis lėktuvas An-26 buvo priverstas leistis ant šio užšalusio ežero, avarijos metu išsiliejo 1,5 t kuro. Visa laime, kad vandens paviršius buvo giliai užšalęs, tad teršalus teliko gan nesunkiai surinkti.

Ulemistės ežeras

Manau net nereikia sakyti, kad visuose šiuose miestuose vanduo tikrai chloruojamas, o kai kur ir floruojamas. Šitais keliais pavyzdžiais iš išsivysčiusių ir ne sausringų regionų norėjau parodyti, kad mūsų miestai, 100% vandens gaunantys iš požeminių gręžinių yra džiugi išimtis pasauliniame kontekste. Ir jeigu buteliuoto vandens prekyba pasaulyje yra suprantama, mes pasilepindami mineralinio vandeniu, šaltinio ir stalų vandens kaip alternatyvos vandentiekio vandeniui tikrai galime atsisakyti, juolab, kad man Vilniaus vandenys litrą vandens parduoda už 0,4 ct/l ir į šią kainą dar įskaičiuoja nuotekų tvarkymą.