Atversiu jums vieną mano silpnybę – jaučiu didelį fetišą senų automobilių interjerams. Ir labiausiai mėgstu ne senuosius limuzinus su daugybe medžio apdailos, chromu spindinčiomis detalėmis ir aksomu ar minkšta oda vilktomis sėdynėmis.
Tikrai labai gražus 1951 Mercedes-Benz 300 S Cabriolet
Bet ypatingą fetišistinę meilę jaučiu aštuntam, devintam dešimtmečiui – erai, kuomet interjeruose įsivyravo pigi plastmasė. Ir jos būta tokios pigios bei kietos, kad naujam automobiliui tik išvykus iš prekybos salono, apdailos detalės jau dainuodavo savo barškėjimo arijas. Bet ta plastmasė leido pervertų pilniems dizaineriams laužti neįtikėtinas formas ir kurti neįsivaizduojamus formų disonansus automobilio salone. Savo meilę ne veltui pavadinau fetišų – būtent šio laikotarpio šlykštynės man sukelia nesuprantamą simpatiją.
Man formų disonanso pavyzdys interjere - 1978 Fiat 131. Kvadratiniuose rėmuose patalpinti apvalūs ciferblatai, stačiakampis vairo centras ir neįprastoje vietoje atsidūrusių ventiliacijos angų komponuotė
Dar vienas šlykštukas - 1985 Renault 5
Tai buvo didžiųjų eksperimentų, įmantriausių koncepcijų įgyvendinimo masinėje produkcijoje laikai. O 80aisiais, kuomet pasaulį išvydo elektroninis laikrodis ir išpopuliarėjo sintezatorių muzika, gausybė mygtukų, lempučių ir kineskopinių ekranų surado savo vietą ir automobilių interjeruose. Mygtukų kiekis tuomet buvo tiesiogiai proporcingas automobilio kainai – kuo daugiau mygtukų, tuo daugiau papildomos įrangos, elektronikos automobiliuose.
1985 Gemballa BMW M635CSi
O gausi įranga ne kiek iš ties praverčia, kiek paglosto širdį. Dažnas atvejis, kai žmogelis nusipirkęs naudotą automobilį apsižiūri, kad iki maksimalios įrangos kompletacijos trūksta, pavyzdžiui, priešrūkinių žibintų. Tuomet laužynuose skubama ieškoti tokių žibintų, juos montuotis ir tada pagaliau galima džiaugtis dar vienu papildomu „privalumu“ savo automobilyje. Ir visiškai nesvarbu, kad Lietuvoje tirštas rūkas vos dažnesnis už žemės drebėjimą – svarbiausia dar vienas veikiantis mygtukas. Jau nekalbu apie tuos vairuotojus, kurie taip bijo, kad niekas nepastebės ir neįvertins jo automobilio priešrūkinių žibintų, kad važinėja juos įsijungę kiekvieną giedrą dieną. Aš nepykstu ant jų – šie žibintai manęs neakina ir, kad tik to besistengiančio savininko pastangos nenueitų veltui, visada būtinai pagalvoju – va koks turtingas žmogus ir koks puikus jo automobilis. Bet aš vėl nuklydau į pievas, tad skubu grįžti prie mygtukais nusėtų, kampuotų plastmasinių interjerų.
1979 Nissan Gazelle coupe
1989 Citroën XM. Citroën'ai visuomet mano fetišą kuteno savo bjauriaisiais vairais.
Citroën’ų būta tokių pobaisių, kad negaliu nepasidalinti su jumis dar keletu jų interjerų.
1978 Citroën Visa
1979 Citroën GSA
1984 Citroën CX 25 GTi Turbo
Aštrios linijos bei statūs kampai tuomet karaliavo ir super automobiliuose.
1982 Lamborghini Countach
1985 Ferrari 3.2 Mondial
Per daug su iliustracijomis čia neišsiplėčiau, nes turiu pasielgti sąžiningai ir pasidalinti su jumis vienu šaltiniu, kur ir randu didžiąją dalį peno šiam mano fetišui. Tai vienas foto blogas skirtas būtent automobilių interjerams. Jį rasite čia:
http://carinteriors.tumblr.com/
P.S. Kadangi sulaukiau tiek kritikos, tai priėmiau sprendimą šiame įraše eklektiką keisti į disonansą. Kaip jau Rokiškis pastebėjo, interjeruose yra sukurtas savitas stilius, todėl stilių maišalyne to vadinti daugiau nedrįstu. Visgi formų konjunkcija tikrai ne estetikos viršūnėje, (kad ir vairo rato bei stačiakampio pavyzdys), tad disonansą čia klijuoju drąsiau.
O šiaip pastebėjimas būtų, kad visas šis reikalas man yra sunkaus kognityvinis disonanso atvejis – simpatizuoju tam, bet kartu negaliu atsiriboti nuo sąmonės kišamo objektyvaus įverčio, kad visa tai yra tiesiog šlykštu… :S
P.P.S Gal senesni popo.lt vartotojai, pasidalins patirtimi, kaip atnaujinti post’ą, neiškėlus jo į pagrindinio puslapio popo.lt viršų?
Nugi kad su dizainais tai jo – yra tikrai to žavesio stiliuje, kur ne beformės beformybės, kaip dabar pasitaiko, o geometrijos aiškios. Per paskutinius porą dešimtmečių išties didesnė dalis gamintojų pasidarė tokie panašūs, kad jei ant vairo nebūtų gamintojo ženkliuko, tai nesuprastum, kokia mašina išvis. Bet vat dėl eklektikos – nerasta jos nuotraukose.
Eklektika – tai kai sumaišomi keli skirtingi stiliai, pvz., ten pirmoje nuotraukoje užkabintumėt vairą nuo BMW iš kitos nuotraukos, o spidometro ir dar ten kažko rodykles – nuo Citroen Visa. Vat toksai skirtingų stilių kratinys tai jau tikrai būtų eklektika.
Na išties radikalių formų konjunkcija čia kūrė savitąjį ir unikalų stilių, tad su pastarojo pastaba negaliu nesutikti.
Gerbiamasis,
Nepykite, bet Jūs nieko nesuprantate apie dizainą.
„Bjaurios eklektikos“, „šlykštynės“, „fetišas“, „kineskopiniai ekranai“ – what a fuck?
Jūsų išrinkti interjerai – apart tiuninguoto BMW (kurio net negalima rimtai vertinti, nes tuomet reiktų rimtai vertinti ir vieno Kauno dizainerio darbą Excalibur) ir apart Lamborghini ir Ferrari (kurie čia ne į temą) yra vieni geriausių dizaino pavyzdžių masinėje gamyboje.
Nerašykite apie tai ko nesuprantate, nes neturėsite skaitytojų (no offence).
P.S. Apie členavozus visai smagiai susiskaitė, tik irgi pastaba – nelaikykite savo skaitytojų kvailiais, jiems nereikia aiškinti žodžio „člen“ reikšmės, o jei Jūs taikote į tokius, kuriems reikia aiškinti, tai Jūs be ateities…
O šiaip viskas OK 🙂
Nepykstu.
Kineskopiniais ekranais yra kartais pavadinami CRT tipo vaizduokliai.
BMW tuningas – tai Gemballa kompanijos produktas, kuris parinktas, nes labai taikliai įgyvendino mano aprašytą to meto pirkėjų poreikį – kuo daugiau mygtukų ir gadget’ų.
Lamborghini ir Ferrari yra tiesiog eilinė iliustraciją apie kampuotus 70-80’s interjerus, siekiant įtraukti ir sportinių automobilių pavyzdžius.
Ypatingai Fiat’o ir Citroën’o pavyzdžiai tikrai didžiajai daliai vairuotojų atrodys bjaurūs ir negražus. Kaip ir didžioji dalis to laikotarpio interjerų. Šituo esu įsitikinęs. Todėl ir neigiamų epitetų neišvengta. Ir todėl mano simpatija yra įvardinta kaip fetišas.
Člen buvo išverstas, nes tikrai žinau jog ne maža dalis jaunosios kartos nei rusiškai kalba, nei kirilicą skaito.
O, kad Jūsų nuomone aš nieko nesuprantu apie dizainą – ginčytis negaliu, nesu toks užtikrintas, koks Jūs esate, vertindamas mane. Visgi savo blog’e rašysiu apie tai kas man patinka ir drąsiai teiksiu savo subjektyvią nuomonę, kurią komentatoriai visada kviečiami užginčyti ir pasidalinti savąja. Tik be pykčio.
🙂
P.S. Pauliau, į Jūsų komentarus tikrai atkreipsiu dėmesį, nes pačio blogą skaniai skaitydavau. Ir jo atgaivinimą tikrai sveikinčiau, nes jau mačiau, kad lyg ir svarstote.
Ponas Pauliau, žinokit, daugeliui jaunesnių skaitytojų rusiški žodžiai yra visiškai nesuprantami jau. Čia mums jie yra aiškūs, kai mes senesni, o vat kitiems jau reikia paaiškinimų.
Kita vertus, dėl tų dizainų – turi jie savy kažką tokio iškrypėliško, pripažinkim. Kažko tokio truputį nesveikai patrauklaus, ko galima rasti disco stiliuje, silikoniniuose papuose ir kokakoloje.
Tik tokius dalykus sunku suformuluoti.
Na OK, gal iš tikro aš pervertinau jausnesnės kartos supratimą apie rusų kalbos niuansus.
O man jie tikrai visai neiškrypėliški (nors gal aš pats iškrypęs, jei to nesuprantu 🙂 ), pvz. Citroen vieno stipino vairas man yra tobulas funkcionalaus dizaino pavyzdys – jis atrodo grakščiai lengvai ir neužgožia kitų prietaisų valdymo bei skydelio. Manau jis dar ilgai butų gyvenęs jei ne tie nelemti airbagai…
Man tiesiog nepatinka, kai bjauriais yra vadinami daiktai, kurie tiesiog atrodo kitaip nei visi kiti. Bjaurumas turi būti paaiškintas. Pvz man Nissan Quashqai yra šimtą kartų bjauresnis už Juke (nors tipiniam litovcui yra atvirkščiai), nes Kaškajus tai tik eilinis vidutinis generinis SUV, o Juke tai jau idėja, naujų formų ir jų kombinacijų paieška, bandymas pažvelgti į tuos pačius dalykus kitaip – o tai jau verta pagarbos.
Na, Citroen tai išties labai gražus reikalas. Bet juk primena tai disco stilių 🙂
Taigi, klausimas matyt formuluotėse ar dar kažkame. Man pačiam, kaip galvoju, sunku būtų nupasakoti tą 8-9 dešimtmečių sandūros dizainą, kuo jis patrauklus. Geometrinės formos, kurios kampuotos ir be kompromiso, o kuo kampuočiau ir labiau suskaidyta į daug daug kvadratėlių, tuo gražiau.
Kažkas iš Piet Mondrian paveikslų, virtusių daiktais, absoliutus funkcionalizmas. Bet tai visvien kažkuo iškrypėliška – jau vien tuo, kad stilius tampa savitiksliu. Nebūtinai blogąja prasme iškrypėliška, tiesiog tai išvirsta kažkokia visai šonan nuėjusia šaka.
BTW, čia prisiminkim VAZ-2105, kuris, nors ir pavėluotai, gali būti įvardintas, kaip tos pačios stačiakampės srovės atplaiša.
Kadangi sulaukiau tiek kritikos, tai priėmiau sprendimą šiame įraše eklektiką keisti į disonansą. Kaip jau Rokiškis pastebėjo, interjeruose yra sukurtas savitas stilius, todėl stilių maišalyne to vadinti daugiau nedrįstu. Visgi formų konjunkcija tikrai ne estetikos viršūnėje (kad ir vairo rato bei stačiakampio pavyzdys), tad disonansą čia klijuoju drąsiau.
O šiaip pastebėjimas būtų, kad visas šis reikalas man yra sunkaus kognityvinis disonanso atvejis – simpatizuoju tam, bet kartu negaliu atsiriboti nuo sąmonės kišamo objektyvaus įverčio, kad visa tai yra tiesiog šlykštu… :S
Taip, disonansas būtų tiksliau. Kelia jie disonanso, tie dizainai.
Gerbiamasai, as irgi joks ne dizaino specialistas, bet to laikotarpio prancuzu ir italu interjerus reikia tiesiog slovinti. Pabandykite isivaizduoti kiek ju dizaineriams reikejo kovoti su inzinieriais kad jie akceptuotu tokias formas gamybai. Kai vokieciai ir ypac japonai ejo keliu „kad tik butu paprasciau pagaminti, o dizainas koks jau gausis“, prancuzai ir italai kure skulpturas interjere ir eksterjere.
Taip, ilgainiui jie pralaimejo, nes formule „kaip paprasciau pagaminti“ garantavo mazesne savikaina ir didesni patikimuma (ko is emes ir reikejo masiniam vartotojui), bet zmones neabejingi formoms, kurios mus supa, kazin ar tapo nuo to laimingesni. As pats buciau labai laimingas daug dazniau gatvese matydamas kazka panasaus i Citroen C6.
Na tikiuos paaiskinau kodel as toks jautrus varymams ant prancuzu dizaino:)
Aš jau supratau tamstos simpatijas. Peace 🙂