Членовоз 2 dalis

Taigi tęsiu įrašą apie SSRS vadovų automobilius. Kadangi su metais automobilių pramonės pajėgumai tiktai didėjo, tai ir po Stalino sekę vadovai galėjo džiaugtis kur kas didesniu auto-parku. Tad antroji straipsnio dalis gavosi kiek didesnė,bet tikiuosi skaitymas neprailgs.

Nikita Sergėjevičius Chruščiovas ypatingai mylėjo kabrioletus. Būtent jis Sovietų Sąjungoj pirmasis pradėjo madą sveikinti minią atsistojęs atvirame automobilyje

30’aisias, kaip ir didžioji dalis sovietų nomenklatūros, Chruščiovas važinėjo amerikietiškais automobiliais. 1937m. tapęs komunistų partijos galva Ukrainoje, gavo 12 cilindrų, mažu aerodinaminiu pasipriešinimu garsėjusį Lincoln Zephyr.

1937m. Lincoln Zephyr

Prasidėjus II pasauliniui karui Chruščiovui, pietvakarių fronto karinės tarybos nariui, paskyrė paprastą, asketišką amerikiečių karinį Willys Jeep’ą. Stebėtis dėl amerikietiškos karinės technikos sovietų rankose nereikėtų, juk karo metu šios valstybės buvo sąjungininkės. Iki 1945m. amerikiečiai rusams eksportavo net apie 51000 tokių Willys. Šis automobilis pasižymėjo puikiu pravažumu, tačiau jį būtų sunku pavadinti bent kažkiek komfortišku. Visgi Chruščiovas juo atvažinėjo beveik visą karo laikotarpį.

Labai asketiškas Willys interjeras

1944m. rusams iš Hitlerio būstinės Werwolf (Vilkolakis, dabartinės Ukrainos teritorijoje) karo grobiu tapo du automobiliai: milžiniškas prabangus Maybach ir atviras amerikietiškas Cadillac-61. Greičiausiai būtent dėl atviro stogo Nikita sau pasirinko pastarąjį. Šis automobilis priklausė amerikiečių pasiuntiniui Berlyne, kurį jis sau nusipirko už 2200 dolerių. Bet kuomet japonai atakavo Perl Harbor’ą ir Vokietija paskelbė karą JAV, atstovybės turtas buvo nacionalizuotas, o diplomatai išsiųsti. Tuomet šis Cadillac’as atsidūrė Hitlerio apsaugos viršininko garaže, o vėliau ir Werwolf būstinėje.

Cadillac Series 61

Kijevo gatvėmis šiuo automobiliu Chruščiovas dažnai važinėdavo net ir nepaisant to, jog Stalinas aktyviai stengėsi persodinti komunistų nomenklatūrą prie rusiškų automobilių ir jam buvo paskirtas ZIS-110. Beje irgi atviru stogu. Tiktai gavus paaukštinimą ir persikėlus gyventi į Maskvą, Chruščiovas pardavė savo mylimą Cadillac’ą per komiso parduotuvę. Jo atvirasis ZIS liko Kijeve, o jam buvo paskirtas vienas iš šarvuotų ZIS-115. Bet Nikita Sergėjevičius nesusilaikė ir paprašęs papildomai gavo ZIS-110 kabrioletą.

ЗИС-110 kabrioletas

Chruščiovui jau esant SSRS lyderiu ir vizituojant Jugoslavijoje, šios šalies vadovas Josipas Broz-Titas savo aukšto rango svečiui padovanojo nepaprastai brangų ir didelį kabrioletą Horch 951A. Tai buvo jau vokiečių prabangos klasika tapęs automobilis, kuris buvo gaminamas individualiai pagal užsakymus tiktai aukščiausiems ir turtingiausiems trečiojo reicho asmenims. Tarp žmonių, sėdėdavusių tokio automobilio galinėje sėdynėje, buvo tokie asmenys kaip reichsleiteris Alfredas Rozenbergas, reichsmaršalas Hermanas Geringas, Vokietijos pasiuntinys SSRS Šulenburgas ir Suomijos prezidentas maršalas Mannerheim’as, kuris tokį automobilį gavo dovanų iš pačio Hitlerio. Tikrai labai įspūdingai atrodantis automobilis:

Virš radiatoriaus grotelių - sparnuotas patrankos sviedinys

Vėliau Chruščiovas atsidėkodamas Titui padovanojo ZIS-110. Ne kokie mainai, bet neabejoju, kad Titas šį sovietų „stebuklą“ priėmė išsišiepęs ir labai pamalonintas.

Įprastai, prieš vizitą į užsienį, į tą šalį nusiųsdavo delegacijos automobilius ir vairuotojus, kurie turėjo susipažinti su iš anksto suplanuotais kelionės maršrutais. Taip ZIS-110 automobiliai atsidūrė 1955m. Ženevos gatvėse, kur vyko antro pasaulinio karo nugalėtojų aukščiausiųjų viršūnių susitikimas. O JAV prezidentas Dwight’as D. Eisenhower’is toje konferencijoje vėžinosi vienetiniu, pagamintu specialiai šiam renginiui tviskančiai baltu Chrysler kabrioletu. Toks vaizdelis kėlė susižavėjimą ir netgi pavydą Čriuščiovui. O kuomet Irano šeichas Pahlavi išdidžiai atsisakė jam dovanojamo ZIS-110, sovietų lyderis tikrai turėjo raudonuoti dėl morališkai pasenusių tarybinių limuzinų.

Eisenhower'io Chrysler kabrioletas

Po Stalino mirties jo vardu pavadintą automobilių gamyklą ZIS(завод имени Сталина) pervadino sovietinės automobilių pramonės kūrėjo Lichačiovo vardu, ir nuo tada ji vadinosi ZIL (ЗИЛ). Taigi iškart po Ženevos viršūnių susitikimo, generalinio sekretoriaus paspausti, ZIL inžinieriai ėmėsi kurti pamainą pasenusiam ZIS-110. Kaip pagrindas naujajam modeliui vėl buvo „pasiskolintas“ amerikiečių automobilis. Šiuo atveju tai buvo 1956 Packard Caribbean. ZIS-110 įpėdinis buvo pristatytas 1958m. ir gavo ZIL-111 pavadinimą.

ZIL-111

Po šio automobilio kapotu rusai įtaisė v8 6,0 L 220 Ag variklį, kuris suko dviejų laipsnių automatinę pavarų dėžę ir įgreitindavo 2605 kg automobilį iki maksimalaus 170km/h greičio. Nuo 0 iki 100km/h automobilis įsibėgėdavo per 23s, o 100km kelio sunaudodavo 29l benzino. Šis Limuzinas turėjo nemažai komforto įrangos, tokios kaip elektra valdomi langai, kondicionierius ir automatiškai stotis pagaunantis radio imtuvas, kurį galėjo valdyti keleiviai sėdintys gale. Automobilio priekinė pakaba buvo nepriklausoma ir turėjo mums neįprastus, bet 50-60’aisiais gana populiarius svirtinius amortizatorius. Gale – priklausoma pakaba su lingėmis ir mums įprastais teleskopiniais amortizatoriais.

Pakabos su svirtiniu amortizatoriumi pavyzdys

Sovietiniais standartais matuojant, naujais modelis ZIL-111, buvo sukurtas labai greitai – per 2 metus. Bet kuomet Chruščiovas vėl atvyko į Ženevos viršūnių susitikimą 1960m. jo didžiam nusivylimui ZIL-111 žurnalistų buvo sutiktas su ironija. Per tuos metus vakarietiški automobiliai jau spėjo pažengti į priekį, ir šis naujai iškeptas rusų limuzinas atrodė jau pernelyg morališkai pasenęs. Tad ZIL inžinieriams teko vėl imtis konstravimo darbų. Kad nereikėtu kurti visiškai naujų gamybos linijų, buvo panaudota sena konstruktorių gudrybė, kurią, beje, jie nesikuklindami naudoja ir XXI amžiuje – nekeičiant centrinės automobilio dalies, kuri sudarė vienalytį monokoką ir automobilio bazės pagrindą, pakeitė tik sutvirtinimo detalėmis montuojamus išorės elementus, tokius kaip kapotas, sparnai, žibintai, buferiai, radiatoriaus grotelės ir t.t. Tokiu būdu 1963m. ZIS-111 buvo atnaujintas pagal naujesnes dizaino tendencijas ir pavadintas ZIS-111G (kabrioletas – ZIS-111D).

ZIS-111 prieš atnaujinimą...

...ir po atnaujinimo

Iš savo dažnų užsienio vizitų Chruščiovas parsivežė begalę automobilių, o pakankamai jais atsidžiaugęs, padovanodavo juos įvairioms įstaigoms. Štai įspūdingasis Mercedes-Benz 300SL, kuris dėl savo pakeliamų durų mechanizmo buvo pramintas „Gull wing“ (žuvėdros sparnai), buvo padovanotas Leningrado kuro aparatūros gamyklai. Reikalas tame, kad šis automobilis buvo vienas pirmųjų vietoj karbiuratoriaus naudojęs tiesioginio įpurškimo sistemą. O minėta gamykla, gavus šį automobilį, turėjo perprast šios naujos sistemos veikimo principus ir nukopijuoti ją sovietų pramonei. To sėkmingai padaryti jiems taip ir nepavyko. O savo prašmatnųjį Rolls-Royce Silver Cloud Chruščiovas padovanojo bolševikų veteranų rūmams. Juk Leninas visą savo aplinką buvo susodinęs į Rolls-Royce markės automobilius, tad šis automobilis simboliškai ten labai tiko.

MB SL300 Gullwing

Rolls-Royce Silver Cloud

1961m. Nikita Sergėjevičius aplankė Renault gamyklą Prancūzijoje. Ten jam buvo pademonstruotas ir padovanotas mažas, elegantiškas kabrioletas Renault Floride. Generaliniam sekretoriui automobilis labai patiko, bet už vairo jis netilpo – maišė didelis vado pilvas. Šį automobilį teko padovanoti savo dukrai, o sūnui padovanojo Fiat 2300.
Kuomet Chruščiovas pasitraukė į pensiją, jam iki gyvenimo galo buvo paskirtas ZIL-111G. Šiandien šį automobilį galime apžiūrėti visai netoli mūsų namų – jis eksponuojamas Rygos automobilių muziejuje. Tame pačiame muziejuje yra kur kas įdomesnis eksponatas iš Kremliaus garažų, bet iki jo dar turime prieiti…

Renault Floride

Kaip ir minėjau, prabangius automobilius labai mėgo išskirtinai visi link socialinės lygybės vedę sovietų vadovai. O Leonidas Iljičius Brežnevas išsiskyrė dar ir tuo, kad pats mėgdavo sėstis už automobilio vairo, savo asmeninį vairuotoją pasodinęs šalia į keleivio vietą. Žinant šią jo aistrą, užsienio kolegos ypatingai dažnai jam dovanodavo automobilius. Vien užsienietiškų automobilių Brežnevo garaže buvo suskaičiuojama apie 70, tarp jų tokie modeliai, kaip Citroen SM, Maserati Quttroporte, Ferrari Daytona bei dar keletas įdomesnių, kuriuos tuoj trumpai ir apžvelgsiu, bet didesnį dėmesį skirsiu rusiškai technikai.

1936 Buick Series 90 Limited

1938m. partija Leonidui Iljičiui paskyrė Buick Series 90 Limited automobilį. Series 90 buvo pati aukščiausia klasė iš Buick automobilių gamos. Pavadinti Limited jie buvo ne veltui – turėjo pačia ilgiausią bazę, didžiausią kainą, tad ir parduodama jų buvo mažiausiai. Variklis 5,2L 120Ag.
Karo metais Brežnevas budamas karininku, kaip ir Chruščiovas važinėjo Willys MB džipu. O po karo partijos buvo išsiųstas į Kazachstaną, kur stepėmis važinėjo GAZ-72 automobiliu. Iš esmės GAZ-72 buvo ta pati GAZ-M-20 „Pobieda“, tik turėjo aukštesnę prošvaisą, bei visų keturių varomų ratų transmisiją. Variklis 2,1L 50Ag, 2 tonų automobilį įgreitindavo iki maksimalaus 90km/h greičio. Taigi įsibėgėjimo nuo 0 iki 100km/h dėl suprantamų priežasčių neįvardinsiu.

GAZ 72 kairėje ir GAZ M20 "Pobieda" dešinėje

1960 metais, pagal seną dar Stalino įvestą paprotį naujus modelius pristatyti generalinio sekretoriaus įvertinimui, į Maskvą buvo atgabentas pirmasis ZAZ-965 zaporažietis. Tuometinis generalinis sekretorius Chruščiovas apsuko keletą ratų, sėdėdamas šalia vairuotojo, o aukščiausiosios SSRS tarybos prezidiumo narys Leonidas Brežnevas pats sėdo už vairo. Ir nors būdamas nesmulkaus sudėjimo vargiai tilpo į šį pigiausią sovietinį šeimos automobilį, bet sakoma, kad labai palankiai jį įvertino.
1964m. tapęs SSRS gen. sekretoriumi, Brežnevas sėdo į ZIL-111G ir juo važinėjo dar apie 6 metus, kuomet pasirodė naujasis modelis ZIL-114.

ZIL-114

Sakoma, kad tai buvo pirmasis modelis, pilnai kurtas jau tarybinių dizainerių, o ne kopijuotas nuo amerikietiškų modelių. Konforto įrangą šiame modelyje sudarė tokie mums įprasti dalykai, kaip centrinis užraktas, kondicionierius, elektra valdomi langai, o tonuoti jų stiklai buvo įmantriai rusų pavadinti „determiniais“, taip pabrėžiant jų savybę praleisti mažiau saulės šilumos į vidų. Galite šia gudrybe pasinaudoti parduodant savo automobilį :)Variklis buvo V-formos, 8 cilindrų, 7 litrų darbinio tūrio ir turėjo 300Ag. Jis buvo gana modernus, nes turėjo aliumininį bloką, keturių kamerų karbiuratorių ir įmantrų hidraulinį vožtuvų atidarymo mechanizmą. Tad jeigu jums kas aiškins, jog tai (dabar atgimstanti technologija) yra nauja – žinosite, kad ne.
Kadangi gen. sekretorius pats mėgdavo sėstis prie vairo, o šis didelis gremėzdiškas limuzinas visiškai nebuvo orientuotas į vairavimo malonumą, pačio Brežnevo paspausti gamintojai 1971m. sukūrė sutrumpintą šio modelio variantą ZIL-117. Šis modelis išsaugojo praktiškai tokias pačias tiek kėbulo, tiek interjero formas, esminis skirtumas tebuvo sutrumpintas automobilio ilgis.

ZIL-117

Kaip jau minėjau Brežnevas turėjo įspūdingą užsienietiškų automobilių kolekciją, tad tik nesant būtinybei keliauti vienu iš rusiškų limuzinų, daug mieliau rinkdavosi vieną iš savo garažo perliukų ir pats sėdęs prie vairo leisdavosi dideliu greičių palakstyti Maskvos apylinkių gatvėmis.
Vienu iš labiausiai mėgiamų buvo 1968m. iš Italijos komunistų partijos pirmininko dovanų gautas Maserati Quattroporte, kuris tuo metu buvo greičiausias keturių durų sedanas pasaulyje, pasiekdavęs maksimalų 255km/h greitį.

Tais pačiais metais iš amerikiečių multi-milijonieriaus Armand’o Hammer’o dovanų gavo Rolls-Royce Silver Shadow. Šie automobiliai buvo surinkinėjami rankomis, ir šis egzempliorius buvo pagamintas specialiai busimam savo šeimininkui – vairuotojo vieta turėjo fiksuotas, elektronikos reguliuojamas vairo bei sėdėsenos pozicijas, kuriais buvo galima keisti vienu mygtuko paspaudimu. Šios pozicijos buvo dvi – pirmoji pritaikyta Brežnevui, antroji – jo asmeniniam vairuotojui. Po kelerių metų sėdęs už šio beprotiškai brangaus automobilio vairo, Brežnevas išlėkė palakstyt apylinkėmis ir skriedamas dideliu greičiu nesuvaldęs automobilio atsitrenkė į keliu važiavusį seną savivartį. Savivarčio vairuotojas nors buvo nieko dėtas ir ramiai važiavo savo darbo reikalais, pamatęs, kad iš į jį įsirėžusio automobilio išlipo pats valstybės vadovas, greit suvokė, kad teisybės čia neras ir šokęs iš savo sunkvežimio kabinos pasileido bėgti laukais. Tai toli gražu nebuvo vienetinis atvejis, kuomet paprasti piliečiai kentėdavo nuo šalies valdovo pomėgio „atsipalaiduoti“ lakstant beprotiškais greičiais. Keliaujant kortežu Brežnevas taip pat visada spausdavo savo vairuotojus minti pedalą iki dugno, ir tada visas kortežas, susidedantis iš keleto automobilių, lėkdavo keliais beveik maksimaliais limuzinų greičiais. Tuomet kortežo priekyje esantys dideli ZIL automobiliai negailestingai taranuodavo ir stumdavo į kelkraštį nespėjusius sureaguoti ir pasitraukti gerokai mažesnius sovietinius automobiliukus.

Sumaitotas Rolls-Royce

1969m. VFR kancleris sovietų vadovui padovanojo itin retą 6 durų Mercedes-Benz 600 limuziną. Tokie buvo pagaminti viso labo 2: vienas atiteko Brežnevui, kitas Japonijos imperatoriui.
Kad jau prakalbom apie Japoniją, tai paminėsiu ir vieną japonišką automobilį, kurį Brežnevas turėjo savo kolekcijoje. Tai buvo 1973m. Nissan President, įrengtas specialiai sovietų vadovui. Netgi radio magnetolos SONY bangų diapazonas buvo specialiai pakeistas pagal sovietinius standartus. Tai buvo greitas automobilis, turėjęs V8 4,4 L 200Ag variklį, ir pasiekdavęs 195km/h max.greitį. Tais laikais, turėdamas dar ir automatinę greičių dėžę, šis japonų kūrinys pasiekdavo neįtikėtinai mažas kuro sąnaudas – viso labo 15 litrų šimtui kilometrų kelio. Šiuo automobiliu Brežnevas viena kartą vėl vos neprisilakstė: lekiant vingiuotu keliu sprogo priekinė automobilio padanga, ir kaip tuomet rašė sovietų spauda, tiktai draugo Brežnevo neįtikėtinų vairavimo įgūdžių dėka, jam visu kūnu užgulus automobilio vairą, pavyko čiuožiantį automobilį suvaldyti ir išvengti katastrofos. Juokingos liaupsės, turint omenyje, kad kiekvienas autosporto mėgėjas žino jog visu kūnu užgulus vairą tikrai nieko nesuvaldysi.

Nissan President

1973m. Leonidas viešėdamas JAV iš prezidento Nixon’o dovanų gavo Lincoln Continental automobilį. Tuoj pat sėdo už jo vairo ir įvarė nemažai baimės lėkdamas siaurais serpentinais šalia sedėjusiam amerikiečių prezidentui. Šis epizodas neblogai atkurtas amerikiečių filme „The Final Days“, o būtent šią ištrauką radau ir internete. Nuorodą rasite čia
Tais pačiais metais dideliam medžioklės gerbėjui Leonidui Iljičiui GAZ gamykla padovanojo ką tik sukonstruota GAZ 24-95 – visų varančių ratų GAZ 24 „Volgos“ modifikaciją.

GAZ 24-95

1978m. ZIL pristatė pamainą ZIL-114, kuri buvo pavadintą ZIL-115, o kiek vėliau šis modelis gavo ZIL-4104 vardą.

ZIL-4104

Variklis 7,7 L v8 315Ag. Nuo savo pirmtako viduje skyrėsi keleiviams įmontuoju kasečių grotuvu, dviejų zonų klimato kontrolės sistema su atskiru valdymo tiems patiems keleiviams, bei dar tokiom įmantrybėm, kaip iš vidinės galinių durelių pusės esančiomis 2 atidarymo rankenėlėmis – viena gale sėdinčiam keleiviui, kita ant atlenkiamų sėdynių sėdinčiam apsaugos darbuotojui. Už šio automobilio vairo Brežnevas jau niekada nesėdo, mat po 1969m. pasikėsinimo, kuomet buvo nušautas ZIL-111G priekyje sėdėjęs jo vairuotojas, Brežnevui daugiau niekada nebuvo leista pačiam sėstis už limuzino vairo. ZIL-111G buvo kurtas dar prie Chruščiovo ir šarvų visiškai neturėjo. Taip buvo derinamasi prie Chruščiovo atšilimo politikos, kuris apskritai dažnai minią sveikino iš kabrioletų. Po minėtojo pasikėsinimo Brežnevo asmens apsauga imta rūpintis labiau, bet visgi tiek ZIL-114, tiek ZIL-4104 nebuvo šarvuoti ir didesnių apsaugos priemonių, be trigubų stiklų languose, neturėjo. Sovietų dar prie ZIS-115 išvystyta šarvo-kapsulės technologija buvo prisiminta jau tik po Brežnevo mirties. O grįžtant prie ZIL-4104 modelio – tai buvo paskutinis sovietinis limuzinas, kuriuo važinėjo Leonidas Brežnevas.
O paskutiniu automobiliu Brežnevo kolekcijoje tapo 1982m. GAZ gamyklos dovanotas naujasis Volgos modelis GAZ-3102. Iš esmės tai tebuvo estetiškai atnaujinta, dar 1967m. sukurta GAZ-24 Volga, pakeitus pastorosios priekinės bei galinės dalies dizainą.

GAZ-3102

Tuo ir užbaigsiu pasakojimą apie Членовоз’us. Vėlesni sąjungos vadovai valdė trumpai ir įspūdingų garažų nesukaupė. O dabartinės Rusijos prezidentai važinėja jau vokiškais, mums gerai pažįstamais limuzinais. Tiktai per pergalės dienos paradą iš Kremliaus garažų išlenda senieji ZIL-4104 trumpam pavežti kokią nors vyriausybės ar kariuomenės viršūnę.