Членовоз 1 dalis

Членовоз – tai žodis, kuriuo rusai pravardžiuoja savo valstybės vadovų automobilius. Taigi, kaip ir žadėjau rašau apie Sovietų Sąjungos vadovus vežiojusius limuzinus.
Членовоз – sudurtinis žodis, воз yra nuo žodžio возит, kuris reiškia vežti, o va член reiškia narį (na, kad ir CK šiuo atvėju) arba <..wait for it..> penį! Nuo kurios reikšmes kilo tokia pravardė palieku spėti jums. 🙂
Sovietų vadovai turėję vesti šalį į socialinės lygybės gerovę, visi vieningai  turėjo silpnybę itin brangiems ir prašmatniems automobiliams.

Didis automobilių žinovas draugas Stalinas įvertino ir puikius tarybinius valytuvus

Pirmasis Vladimiro Iljičiaus susidūrimas su prabangiais automobiliais įvyko jam gyvenant vakarų Europoje ir buvo toks stiprus, kad privertė jį nušokti nuo savo mylimo dviračio. …bet jūs ko gero mane ne taip supratote. Taigi kartoju dar kartą: Vladimirą važiuojantį dviračiu partrenkė automobilis. Tai beje buvo Rolls-Royce’as. O Uljanovas (tikroji jo pavardė) buvo teisininkas, tad nepraleido progos paduoti tą buržujų į teismą ir prisiteisti kompensaciją.
Po spalio revoliucijos komunistų vadovai nesikuklindami išsidalino caro auto parką, pirmasis Lenino automobilis ir buvo būtent iš ten. Tai buvo 1915m. Turcat-Mery 28,  6 cilindrų 50ties arklio galių prabangus prancūzų gaminys. 1917m. šis automobilis iš Lenino buvo pavogtas, o apkaltinti, žinoma, buvo politiniai oponentai. Jo paieškas vykdė geriausi ČK kadrai. Automobilis buvo surastas prie Suomijos sienos, viename vietinio gaisrininkų padalinio garaže. Kaip paaiškėjo, pavogtas jisai buvo paprasčiausių kontrabandininkų.
1918m. po Maskvą revoliucijos tėvas jau važinėjo Delaunay-Belleville 45. Delaunay-Belleville buvo prancūzų automobilių prekės ženklas, XXa. pradžioje pasaulyje laikytas tarp pačių prestižiškiausių ir buvo ko gero labiausiai geidžiama prancūziška markė. Tai buvo ir vienas mylimiausių caro Nikolajaus II automobilių. Vienas iš šios kompanijos įkūrėjų Marius Barbarou turėjo garo katilus laivams ir lokomotyvams gaminančią įmonę ir visi pirmieji  Delaunay-Belleville modeliai buvo įkvėpti būtent garo katilo dizaino. Tokios neįprastos formos variklio skyrius darė juos lengvai atpažįstamus.

Caras Nikolajus II išlipęs iš savojo Delaunay-Belleville

1918 sausio 18 į Leniną buvo įvykdytas pasikėsinimas. Užpuolikų grupę apsupo Delaunay-Belleville sėdinčią auką ir paleido seriją šūvių. Pats Leninas nenukentėjo, bet limuzino kėbulą taip suvarpė, jog automobilį buvo nuspręsta net neremontuoti ir jis buvo nurašytas. Po šio įvykio Leninas persėdo į kitą caro Delaunay-Belleville. O šis iš jo vėl buvo pavogtas. Vagystę įvykdė paprasti banditai, ramiai išlaipinę juo važiavusį patį didžiosios šalies vadovą. Tai įvyko 1919 sausį. Gaila, bet iki šių dienų nėra išlikę nei vieno Delaunay-Belleville 45 modelio egzemplioriaus.
Iš tiesų, tai Leninas vienu metu nepasitenkindavo tik vienu automobilių, o atsivėrus caro turtams eksploatavo keletą. Be Delaunay-Belleville, važinėdavo ir Renault automobiliu ir caro Rolls-Royce’u. Bet po šios vagystės Leninas vis daugiau dėmesio skyrė paskutiniajam. Tai buvo 1914m. gamybos Rolls-Royce 40/50 Silver Ghost.

Iki šių dienų yra išlikęs tas pats pirmasis 40/50, kuris buvo pramintas sidabriniu vaiduokliu. Ir yra laikoma jog tai pats brangiausias automobilis pasaulyje. 2005 apskaičiuota draudiminė vertė buvo $35 milijonai, šiandieną vertinamas $57 mil.

Rolls-Royce ši modelį pristatė 1907 metais ir originaliai jis buvo pavadintas 40/50 hp. Bet vienas egzempliorius buvo specialiai skirtas piaro reikalams – dalyvauti įvairiuose parodose bei festivaliuose. Tai buvo sidabrinis kabrioletas, gamintojų pramintas „Silver Ghost“ (sidabrinis vaiduoklis). Mat jis važiuojant skleidė neįtikėtinai mažai triukšmo ir vibracijos. Ir nors iš pradžių gamintojo sumanyme nebuvo planų taip pavadinti visą šių modelių seriją, bet žurnalistams taip prilipo šis pavadinimas, kad galiausiai ir Rolls-Royce’as oficialiai jau modelį vadino Rolls-Royce 40/50 Silver Ghost. Šis automobilis turėjo 7036 cc šešių cilindrų variklį, su apatiniu vožtuvų skirstymo mechanizmu ir po dvi uždegimo žvakes kiekvienam cilindrui. Variklis tuo metu buvo laikomas labai techniškai pažangiu, nes jo bore/stroke santykis buvo lygus 1:1, kai tu laikų daugumos automobilių šis santykis buvo apie 1:1,36. Variklis buvo komplektuojamas su trijų laipsnių greičių dėže, o 1913 metais jau gavo ir 4 pavarą. Masė – 1372kg. Motoro galia iš pradžių siekė 48 Ag (36 kW) prie 1,250 rpm, bet su metais gamintojas vis diegė patobulinimus ir šis skaičius augo. Štai Lenino 1914m. gamybos vaiduoklis turėjo 55 Ag. Kalbama, kad šio automobilio greitis išgelbėjo Leninui gyvybė. 1918 rugpjūtį po kalbos einant prie savo automobilio jį užkalbino Fanni Kaplan, šiam atsisukus paleido į jį tris šūvius. Pistoletas buvo užtaisytas specialiomis kulkomis, kurios turėjo duobutę galvutėje, ir pasiekus taikinį nuo smūgio turėjo išsiskleisti, taip pridarydamos dar daugiau žalos. Iš trijų šūvių, du buvo taiklus, ir kulkos įsmigo aukos kūne, tačiau nei viena jų neišsiskleidė. Bet Leninas vistiek buvo labai sunkiai sužeistas, ir jo kompanionai įkėlę savo vadą į automobilį, nusprendė vežti jį tiesiai į Kremlių, nes bijojo galimų pasikartojančių pasikėsinimų viešoje ligoninėje. Ir būtent tik greitas pristatymas Kremliaus gydytojui neleido vadui užsilenkti. Po šio įvykio Stalinas pasiūlė Leninui „atvira ir sistematinį terorą…[prieš]…kaltininkus“. Tuomet šalyje prasidėjo laikotarpis istorikų pramintas raudonuoju teroru. Na, bet mes grįžkime prie automobilių.
Šis greitasis anglų prabangos simbolis jam taip patiko, jog 1920m. jis įpareigojo šalies pasiuntinį Didžiojoje Britanijoje pradėti derybas dėl šių modelių partijos pirkimo savo jaunajai respublikai. T.y. sau ir savo šulams. Jau po metų pirmoji partija automobilių buvo pristatyta į Maskvą, o sau Leninas užsisakė specialiai patobulintą vaiduoklį. Jo egzempliorius buvo prailgintas, svoris išaugo iki 1700kg. Stūmoklio eiga buvo padidinta 6,7mm, dėl ko darbinis tūris išaugo iki 7431 cc, o galia iki 72,2 Ag. Tuo metu apie kuro sąnaudas bylojo toks įrašas: „100uj varstų kelio prie 32 varstų per valandą greičio su vairuotoju ir trimis keleiviais šis automobilis sunaudodavo du su puse kibiro benzino“. Mums įprastais matmenimis tai būtų 28,7l/100km. Max greitis – 128km/h.

Išlikęs originalusis Lenino Rolls-Royce 40/50 Silver Ghost

Vienu paskutiniųjų Lenino automobilių buvo Kegress’o sistemos visureigis. Caro mechanikas Adolphe Kégress, specialiai Nikolajui II, mėgusiam išvykas į snieguotas Sibiro platybes, sukonstravo visureigį, kur galinę Packard Twin-6 automobilio ašį pakeitė vikšrais, o ant priekinės ašies pritaisė porą plačių slidžių. Šios auto-rogės puikiai užrekomendavo telentingąjį prancūzų mechaniką, nes pasižymėjo puikiu pravažumu.

Leninas besigydydamas užmiesčio kurorte Gorkuose, prisiminė šį keistą automobilį ir užsigeidė tokį turėti ir savo garaže. Iljičiaus užgaida buvo patenkinta 1921 pradžioje, kuomet Putylovsko gamykloje jam sukonstravo tokias auto-roges, ant vieno iš Silver Ghost automobilio bazės. Maksimalus greitis po tokios modifikacijos nukrito iki 20km/h, bet Leninas liko patenkintas.

Lenino Rolls-Royce Silver Ghost Kagresse

Pirmajį tarnybinį automobilį Stalinas gavo 1917m. po spalio revoliucijos kuomet jis buvo bolševikų vyriausybės liaudės komisaru nacionalizacijos reikalams. Tai buvo savo laiku gana prašmatnus 1914m. 6 cilindrų, 30 Ag Vauxhall, kurį Anglijoje Nikolajus II užsakė savo motinai.
Pilietinio karo metais Stalinas, kaip respublikos revoliucinės karo tarybos atstovas buvo išsiųstas į frontą, kur jam buvo išduotas didelis ir galingas 12 cilindrų amerikietiškas Packard Twin Six. Variklis turėjo net 88Ag, ir buvo 6948 cc darbinio tūrio. Tai buvo labai greitas automobilis, sugebėjęs įsibegėti iki 130km/h.

1916m.Packard Twin Six

Grįžęs iš fronto į Maskvą Stalinas paprašė liaudės komisarų garažo valdytojo Stepono Gylio, kuris beje buvo ir asmeninis Lenino vairuotojas, paieškoti jam tokio pačio Packard modelio ir toks buvo greitai surastas. Gylis prisiminimuose rašo, jog Stalinas labai mėgdavo nusileidęs tentinį stogą Packard’u lakstyti Maskvos apylinkių gatvėmis.
Neilgai tepasidžiaugus Stalinui teko persėsti prie vieno iš Lenino užsakytų sidabrinių vaiduoklių. Iki 1925m. anglai sovietams pardavė net 73 tokius Rolls-Royce’us. Čekų rašytojas Adolf’as Hoffmeister’as memuaruose rašė: „Aš dar niekada nesu matęs tiek daug Rolls-Royce vienoje vietoje, kiek esu stebėjęs vieną vakarą prie Maskvos upės. Aš taip ir nesupratau, kodėl būtent Rolls-Royce taip kirto sovietams į širdį…“
Stalinu šis anglų automobilis nepaliko tokio įspūdžio, kaip Packard’as, todėl atsiradus galimybei po Lenino mirties užsisakė partiją amerikietiškų automobilių, kuriuos taip pamėgo. 1925m. į šalį pradėjo plaukti Packard, Lincoln, Cadillac, Buick automobiliai. Pats generalinis sekretorius sėdo prie 8 cilindrų Packard 533, nusileidusiam galia senajam Twin Six, bet tai buvo modernesnis automobilis su metaliniais ratlankiais ir chromuotais bamperiais. 30tųjų pradžioje sovietų vadovybei Stalinas iš JAV užsakė aštuoncilindrų Buick, Cadillac automobilių, o CK nariams buvo nupirktas tuzinas Lincoln KB automobilių. Jie turėjo galingus 12 cilindrų, 7,3l variklius, išvysčiusius 150 Ag galią. Bet šis automobilis nevisai patiko Stalinui, taip pamėgusiam Packard.

1932m. Lincoln KB

1933m. sovietai užsakė keletą naujai pasirodžiusių Packard Twelve automobilių. Sau Stalinas pasirinko kėbulą atviru stogu. O 1936m. jau turėjo ir šarvuotą Packard Twelve. Šis automobilis buvo septynvietis, turėjo 8,2l, 155Ag, 12 cilindrų motorą. Šį 6 tonų šarvuotį (kiekvienos durelės svėrė po 350kg, langų stiklo storis – 7,5cm) variklis sugebėdavo įgreitinti iki 130km/h.

Tautų tėvas ir jo šarvuotas Packard Twelve

Šis limuzinas Josifui Visarionovičiuj jau įtiko, ir juo jisai keliavo daugelyje išvykų. Tame tarpe ir Jaltos bei Postdamo konferencijose. Pro šio automobilio langus Stalinas 1945m. žvelgė ir į nugalėto Berlyno griuvėsius.
Nors šalies vadovas ir labai mėgo amerikietiškus limuzinus, bet ne kartą yra išreiškęs nepasitenkinimą, kad tarybų vadovybei tenka naudoti užsienietišką techniką. Tai jo manymu nedarė prestižo nacionalinei pramonei.
Tad dar 30tųjų pradžioje tarybų vadovybė priėmė nutarimą sukurti savą limuziną aukštiems pareigūnams, kuris nenusileistų ar net lenktų amerikiečių pramonės pasididžiavimus. Pirmas toks bandymas buvo patikėtas Leningrado meistrams, kurie sukūrė automobilį Leningrad-1 arba „L-1“ su aštuonių cilindrų 105 Ag varikliu. Pasistengta sukurti labai modernią mašiną, tad buvo prikišta daugybė automatikos. Pavyzdžiui, prieš radiatorių stovėjo automatinės žaliuzės, kurios reguliavo oro srauto kiekį ir variklio aušinimo efektyvumą. O iš salono vidaus vairuotojas specialia rankenėle galėjo reguliuoti amortizatorių kietumą. Bet rusų meistrams labai truko patirties konstruojant tokius automobilius, tad šis modelis patyrė visišką fiasko dėl savo nepatikimumo. Leningrade buvo pagaminti 6 egzemplioriai, iš kurių nei vienas taip ir nesugebėjo nuvažiuoti iki savo pačio pristatymo Maskvoje.

Leningrad-1 techniniai duomenys:

Variklis:     8 cilindrų eilėje, 5650 cc
Suspaudimo laipsnis: 4,4:1
Galia:     105 Ag prie 2900 rpm
Greičių dėžė:     mechaninė trijų laipsnių
Pakaba:     pusiau elipsinės lingės
Stabdžiai:     visų ratų būgniniai
Kėbulas:     4-durų, 7-vietų
Maksimalus greitis:     115 km/h

Stalinas šio automobilio gamybos nepalaimino ir šią konstravimo užduotį perleido Maskvos gamyklai, pavadintai ZIS (ЗИС – Завод имени Сталина – Stalino vardo gamykla). Kaip pagrindą rusų inžinieriai „pasiskolino“ amerikiečių Buick’ą ir 1936m. pavasarį buvo išleisti pirmieji bandomieji  automobiliai, pavadinti ZIS-101. 1936m. balandžio 29 Stalinas asmeniškai apžiūrėjo automobilius ir palaimino jų gamybą, kartu pasiūlęs, kad automobilio emblema taptų plevėsuojanti raudonoji komunistų vėliava su žvaigžde. Gamintojai aišku nedvejojo priimdami „pasiūlymą“. Nuo 1937m. iki 1941, kuomet jų gamybą nutraukė dėl karo, buvo pagaminti 8752 šios modelio automobiliai, tarp jų ir įvairių modifikacijų – sedanai, atviru stogu bei faetonai. Juose buvo panaudotos tokios technikos naujovės, kaip nusileidžianti pertvara tarp vairuotojo ir keleivių, radio imtuvas, termostatas variklio aušinimo sistemoje ir dar keletas kitų smulkmenų. Tiesa pats tautų tėvas toliau važinėjo savo šarvuotu Packard’u, o ZIS-101 tapo sovietinės nomenklatūros tarnybiniu transportu.

Stalinas atrodo tikrai patenkintas

ZIS-101 turėjo 5,8l 8 cilindrų eilėje variklį, pasiekusį 90 Ag ir 115km/h max greitį. 1939m. automobilis buvo šiek tiek atnaujintas, vadinosi ZIS-101A ir turėjo jau 110 Ag bei 130km/h greitį.
1942m. ZIS gamykla, karo metu perkelta iš Maskvos į Uralą, gavo užduotį sukurti naują modelį tarybų viršūnėms. Atsižvelgiant į Stalino meilę Packard’ams, prototipu buvo panaudotas 1942 laidos Packard Super Eight. Naujasis modelis buvo pavadintas ZIS-110 ir 1947m. pristatytas Kremliui. Automobilis turėjo 6 litrų, 8 cilindrų variklį, kurio galia buvo 140 Ag. 2575 kg automobilis pasiekdavo maksimalų 140Km/h greitį. Kuro sąnaudos – 23l/100km. Tuo metu tai buvo pats galingiausias ir greičiausias sovietinis automobilis, bet kartu pasižymėjo ir minkštu bei tyliu važiavimu. Iš viso iki gamybos pabaigos 1958m. buvo pagaminti 2089 vienetai.

ZIS-110

Paraleliai išleidus naująjį ZIS-110, buvo pradėta kurti ir šarvuota limuzino versija šalies vadui. Jo gamyba buvo įslaptinta. Pirmiausia karinės technikos gamykloje pagamino taip vadinamą šarvų kapsulę, vėliau jos patikimumą išbandę poligone veždavo ją į automobilių gamyklą, kur ant jos tvirtindavo kėbulo elementus. Šis modelis gavo ZIS-115 pavadinimą. Nuo ZIS-110 šis šarvuotis išoriškai išsiskyrė automobilio priekyje centre pritvirtintu dideliu priešrūkiniu žibintu, dvejais spec-signalais, kiek platesnėmis padangomis bei tonuotais stiklais. Bet iš esmės automobiliai buvo labai panašus, kas buvo viena iš sąlygų konstruojant šarvuotą versiją. Pastarosios svoris padidėjo daugiau negu dvigubai ir viršijo 5 tonas. Variklio galia buvo padidinta iki 162Ag, bet dėl tokio viršsvorio greitis nukrito iki 100km/h. Sąnaudos, tiesa, išaugo sąlyginai nedaug – iki 27,5 litro šimtui kilometrų. Stalinas nuo 1947m. šį automobilį naudojo, kaip savo tarnybinį, bet nepamiršdavo ir savo numylėto Packard’o. ZIS-115 buvo aprūpintas kondicionieriumi, sėdynės buvo kimštos gagos pūkais. Beje „gaga“ iki mūsų dešimtmečio žmonės vadino ne vieną ilganosę dainininkę, o vieną antinių šeimos ilgasnapį. Minėtos sėdynes gale pas keleivius buvo aptrauktos prabangiais audiniais, o priekinės – oda. Limuzinas turėjo tris eiles sėdynių – viduryje buvo atlenkiamos kompaktiškos sėdynės apsaugos darbuotojams. Maršalas Žukovas, kuris dažnai lydėdavo šalies vadovą, savo prisiminimuose rašė „Stalinas man paliepė sėsti į galinę sėdynė. Aš nustebau, nes priekyje atsisėdo apsaugos viršininkas Vlasikas,  o Stalinas įsitaisė ant mažos apsauginių kėdutės viduryje. Po kelionės aš paklausiau Vlasiko, kodėl čia taip, o jis man atsakė, kad visuomet taip – jeigu šaudytu į priekį, pataikytų iš jį, jeigu iš galo – į mane„. Tiesa, sovietų inžinieriai buvo padarė ir keistų sprendimų. Pavyzdžiui, kaip durelių užraktu iš vidaus tarnavo – metalinė grandinėlė!
Iš viso buvo pagaminti 32 ZIS-115 limuzinai, ir beveik visus juos Stalinas pasiliko sau – apie 10 jų būdavo Maskvoje, kitus išsiuntė į įvairias savo rezidencijas.

ZIS-115

Sėdynė ir grandinėlė