Krovininis automobilis mažesnis už jūsų Fiestą.

Ar kada pagalvojote, kad skirtumas tarp motociklo ir krovininio automobilio tėra vienas ratas? Absurdiška? Skaitykit toliau.

Greitom pa'photoshop'inau jums šių automobilių proporcijas. Chevrolet Kodiak jau minėtas ankstesniame straipsnyje, o apie mažają Honda papasakosiu šiame

Japonijoje po antro pasaulinio karo prasidėjus intensyviai transporto motorizacijai, vyriausybė nustatė transporto mokesčius vertindami ne tik tokius parametrus kaip variklio darbinis tūris, galingumas, bet ir automobilio matmenys. Mat šalyje su tokiu dideliu gyventojų tankumu taip ankšta, jog pastatai didėja tik vertikalėmis, miestai plečiami jūrų sąskaita (griaunami kalnai ir žemėmis užpilant paplūdimius plečiama sausumos juosta),o parkavimo erdvė automobiliams yra dar didesnė problema nei jūsų šeškinės kiemuose. Tad nustačius mokesčius pagal transporto gabaritus, gerokai pigiau tapo važinėti mažesniu automobiliu. O dar pigiau motociklu. Tačiau yra sričių, kur motociklas niekaip nesusidoros su automobilio užduotimis. Kad ir krovinių gabenimas. Bet neturtingam turgaus prekeiviui reikia pigios priemonės savo prekėms transportuoti. Ir jeigu Gariūnų verslininkams tam puikiai tarnauja passatas,  japonams teliko tenkintis motociklais. Tai atrodė maždaug taip, kaip obuolius su dar nežinia kuo vežantis vyrukas iš Kambodžos iliustracijoje.

Pietryčių Azijos krovininis transportas

Bet pora sunkių ryžių maišų ir kiekvienas posūkis tampa fataliai pavojingu. Galbūt vienas taip ryžius per visą kelią išbarstęs berniokas, pakišo genialia mintį per langą spoksančiam japonų inžinieriui – pridėti motociklui trečią ratą. Jau gerokai stabiliau. Kad motociklo galas taip praplatėjo, tai dar pridėjo ir priekyje porą vertikalių plastmasių – saugos nuo vandens purslų ir atšiauraus jūrinio vėjo. Tolesnė kontempliacija apšvietė, jog ištempus medžiagos skiautę virš priekinio stiklo gaunasi šiokia tokia apsauga nuo lietaus. O dar pritaisius priekinio lango valytuvą tas pats inžinierius suvokė, kad joks žuvies pardavėjas tam neatsispirs. Ir taip 1957 m. Daihatsu kompanija pristatė Daihatsu Midget. Nuo mums įprasto motociklu, šis naujadaras technologiškai skyrėsi bene tik savo bagažine, bei papildomu ratu. Variklis – dviejų taktų oru aušinamas 250 cc, 10 Ag. Jokių pedalų – vairas motociklinis. Sėdynė virš variklio, apžergiama ir skirta vienam asmeniui.

Kiekvieno Tokijo žuvies pardavėjo svajonė - Daihatsu Midget.

Dar poros metų Daihatsu inžinieriams prireikė susivokti jog ten pilna vietos dar vienam siauram japoniškam užpakaliui. Pagavę brainstormo įkarštį pakeitė ir vairą, pritvirtino dureles, pakeitė tą skarmalą į kietą stogą ir taip motociklas virto automobiliu. Kad dar įtikimiau atrodytų, pritvirtino galinio vaizdo veidrodėlius, padarė jau du žibintus, kas jau tikrai automobilių atributas, ir taip 1959 metais išeina atnaujintas Midget’as. Variklis vis dar dvitaktis, oru aušinamas, bet jau 305 cc ir 12 Ag.

Jau beveik automobilis - 1959 Daihatsu Midget

Ši naujoji krovininio transporto formulė iškarto papirko visus smulkius prekybininkus, ir iki gamybos pabaigos 1972 m. Daihatsu pagamino 336534 Midget’us. Taip sėkmingai rinkoje atsiradus visiškai naujam transporto segmentui, prisijungti suskubo ir visi didieji vietiniai automobilių gamintojai. Pritaisė jie tą vieną trūkstamą ratą priekyje ir taip Japonijoje atsirado Kei automobilių klasė. Tada ir vyriausybė sukūrė atskirą micro automobilių, vadintų „Kei“, mokesčių kategoriją. Šių automobilių klasės parametrai buvo griežtai apibrėžti – mase, išmatavimais bei variklio darbiniu tūriu. Kei klasėje gaminami buvo tiek lengvieji, tiek komerciniai automobiliai. Bet šiame įraše visą dėmesį skirsiu būtent pastariesiems, nes čia prireikė didžiausios tiek inžinierių, tiek dizainerių išmonės – sukurti automobilį kurio paskirtis talpumas, o prigimtis minimalumas. Taigi 1960 m. į gatves tiesiog pasipylė Kei sunkvežimiai ir autobusiukai.

SUBARU

Pirmasis po Daihatsu į šį traukinį 1960 m. sausį šovė Subaru, su savo Sambar. Iš pradžių tik krovininiu, bet po metų jau ir keleivinio autobusiuko kėbulu. Variklis gale, 356CC, turėjo 18 Ag ir varė galinius ratus. Ratų bazės ilgis (atstumas tarp priekinio ir galinio rato centrų) – 167cm. Palyginkime su dabartiniu kompaktiniu automobiliu, kad ir šeštos kartos Ford Fiesta. Pas ją atitinkamas atstumas – 249cm.

Krovininis Sambar...

...ir autobusiukas

Kad geriau suvoktumėte šio sunkvežimio dydį, įdedu jau antros kartos Sambar’į kitų automobilių bei žmonių fone. Šis beje turi jau 8cm ilgesnę bazę už savo pirmtaką.

1966ųjų Sambar

SUZUKI

Suzuki Suzulight Carry

1961 spalį Suzuki išleido savąjį Suzulight Carry. Jisai ilgesnis už Subarų – ratų bazės ilgis 185cm. Variklis 359 cc, išvystė 21 Ag. Pateikiu jums ir antros kartos modelio reklaminę brošiūrą, kur įdomu pažvelgti į šio mažylio technines charakteristikas.

HONDA

Nuo 1959 metų Honda buvo didžiausias pasaulyje motociklų gamintojas. O pirmąjį savo automobilį pristatė tik 1963 m. ir tai buvo Kei sunkvežimiukas T360. Variklis keturių cilindrų, DOHC, 356cc, generavo 30 Ag ir sunkvežimiuką įgreitindavo iki 100km/h. Nepakrautą su vienu sudžiuvusiu japonu, žinoma. Tai vienas iš mažiausių pasaulyje keturių cilindrų variklis. Tupėjo jisai automobilio viduryje, po sėdyne. Neapsigaukite – priekinės dalies dizainas specialiai buvo daromas kuo panašesnis į normalaus dydžio sunkvežimio, bet T360 viduje tiek mažai vietos, kad priekyje, kur įprastai yra variklis, būdavo pastumta kojų erdvė su pedalais. Ta pati situacija ir su aukščiau paminėtais Suzuki. Bet man, vidutinio ūgio europiečiui (180cm), didesnė kojų erdvė vargu ar padėtų ir vistiek tektu vairą laikyti tarp kelių.

Honda T360

T360 interjeras

T360 toks trumpas, kad išilgai montuojamas variklis su greičių dėže vos telpa tarp ratų bazės

MAZDA

Mazda į Kei klasės sunkvežimių rinką žengė 1969m. pristatydama Porter Cab. Šis jau turi vandeniu aušinamą 359 cc, dvitaktį dviejų cilindrų variklį, randamą vis dar po sėdyne. 23 Ag ir 90 km/h max greitis. Visgi ši Mazda mano favoritas tarp šių mažylių. Tai vienas iš nuotaikingiausių veidelių, kokį esu matęs ant automobilio, sutiksite?

Mazda Porter Cab

Entuziastų su'drop'intas egzempliorius

Šie mums ne itin simpatiški pokemonai ant ratų taip patiko japonams, kurie, pripažinkime, yra bene daugiausiai fetišų turinti tauta pasaulyje, kad juos pamėgo visa šalis – ne tik žuvies ir ryžių prekeiviai. Greitai jų privalumus atrado žvejai bei medžiotojai – krovinių skyrius kaip tik susikrauti reikalingai, bet ne daug užimančiai įrangai, o maži gabaritai užtikrino gerą pravažumą miškingose vietovėse. Tai supratę gamintojai, jau nuo 80ųjų pasiūlė visų keturių varančių ratų transmisijas. Sakoma, kad pas mus vakaruose juos ypač pamėgo kalėdinių eglučių augintojai – kaip tik telpa pravažiuoti tarp sodinukų lysvių, o krovinių skyrius pakankamas kalėdinei eglutei. Taip Kei sunkvežimiukai/autobusiukai rado daugybė pritaikymo sričių ir iki šiandienos yra gaminami ir išlaiko savo populiarumą.

Policijos autobusiukas

Esant labai mažo ūgio galima miegoti ir Kei kemperyje

Ieškodamas informacijos internete suradau daugybę šių automobilių mylėtoju klubų, kurie puoselėja savo mažylius, važinėja į tarpusavio susitikimus ir atrodo tikrai jais džiaugiasi.

Mitsubishi Minicab vežamas bekelės varžyboms.

BMW pupoms, 1985 Suzuki Carry žvejybai

Be abejo neišvengė šie mažyliai ir tuningo meistrų. Bet man asmeniškai jų žavesys ir yra baby face’e. Savininkai bandydami juos padaryti sportiškai agresyvios išvaizdos visiškai prašovė. Tai tų nuotraukų čia nepublikuosiu, pasi’google’inkit tas baisybes patys. O įrašą užbaigsiu, tuo kuo ir pradėjome. Daihatsu Midget. Pirmąją kartą gamintojai nutraukė dar 1972. Šį modelį atgaivino 1996m. ir antrosios kartos nykštukus gamino iki 2002. Tikrai išraiškingas ir įdomus dizainas.