Kosmonautus iš pelkių ir kitų sunkiai prieinamų vietų traukti tekdavo ne taip ir retai – kapsulės su jais, grįžtančiais iš savo dangiškojo darbo, krisdavo daugiau mažiau kur papuola. Panašiose situacijose atsidurdavo ir lakūnai bandytojai, kurie, sugedus ten kokiam vairui ar varikliui, nerūpestingai katapultuodavosi kur tik papuldavo, visiškai nepagalvoję apie sunkų paieškos grupės darbą. Tad tokiems krituliams surasti ir pargabenti buvo sukurtas paieškos-evakuacijos motorizuotas kompleksas kodiniu pavadinimu „Синяя птица“ (melynoji paukštė), susidedantis iš dviejų amfibijos tipo visureigių. Didesnysis vadinosi ZIL-49061 ir buvo, neabėjoju, didelis sovietų technikos stebuklas, bet mums kur kas įdomesnis antrasis, mažesnysis sraigtinis visureigis ZIL-2906, kurį nukeldavo nuo didžiojo nugaros ten, kur jau pastarasis negalėdavo pravažiuoti.
Sraigtinio visureigio koncepcija sukurta buvo dar 1868 JAV inžinierio Jacob’o Morath’o. Šią koncepciją tobulino ir naciai, ir amerikiečiai, bet visgi masiškiausiai praktikoje pritaikė sovietų inžinieriai mano minėtame komplekse. Youtubei radau ir seną rusų reportažą apie tai.
Jeigu kas patingėjo pažiūrėti, tai trumpai papasakosiu, kad tokios transporto priemonės pagrindą sudaro du dideli cilindrai su pritvirtintu sraigtiniu flanšu. Cilindrams sukantis priešingomis kryptimis visureigis varomas pirmyn arba atgal, o sukant juos ta pačia kryptimi, visureigis gali judėti šonu, panašiai kaip krabas. Ne gana to, cilindrai yra tuščiaviduriai ir hermetiški – taigi leidžia transporto priemonei judėti vandens paviršiumi, o didelis cilindrų skersmuo puikiai išlaiko visureigį ir ant sniego dangos. Tad ši transporto priemonė pasižymėjo puikiomis pravažumo savybėmis.
Amerikiečių Fordson traktorius žiemą vežiojęs pašto krovinius trečiajame dešimtmetyje
Savo galimybėmis tokia konstrukcija gerokai lenkė net vikšrinius analogus, visgi ji taip ir neįsitvirtino autopramonėje. Ir jeigu šie sraigtai kažkiek jums primena jūsų mėsmalę iš virtuvės – tai ir buvo tiesioginis jų trūkumas – jie tiesiog beviltiškai niokojo žemės paviršių savo kelyje, tad aplinkosauginiu požiūriu jie tiesiog vykdė visokių retų samanų, gėlyčių ir pelyčių genocidą. Šiame ekologiniame amžiuje tik australai vis dar gamina ir naudoja šią technologiją, kurios destrukcinį poveikį pritaikė dirvožemio apdirbimui.
